2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis
2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis
Darbo pasiūlymai/paieška
Čia keletas nuorodų, kur viešbučiai skelbia laisvas darbo vietas Turkijos viešbučiuose:
bei vienas geresnių tinklalapių šiaip ieškantiems darbo Turkijoje:
Birželio 3
Šiandien miegojau iki 12 beveik kaip užmušta, net man atrodo neapsiverčiau-kaip nulūžau vakar, taip ir išmiegojau (šefas sakė miegot, kiek noriu, kadangi šiandien tik viską +- parodys, dar su Human resources ir personel manager viską pabaigs tvarkyt dėl manęs ir viskas). Tai išsimaudžiau duše, susitvarkiau ir atėjo šefas, aprodė patalpas, kur tik personalas vaikšto, viso viešbučio teritoriją (dabar jau nieko nebepamenu, nes taaaaip painu čia), nuėjom į Rixy klubą - jis tokio dydžio, tokia didžiulė teritorija, kad atrodo, tarsi tai būtų viešbutis viešbutyje - neveltui paties viešbučio teritorija tokia didelė - vien 1 km paplūdimio, 3 didžiuliai tiltai skirtingo "sluoksnio" svečių vakarėliams ir t.t.
Mini klube pavalgiau, beje, jau gvau barti, kad mes, lietuvės, išvis nieko nevalgom (čia pagal turkus, bet tai nenustebino, pernai irgi bardavo, sakydavo, kad dėl to ir vaikštom kaip kaulų rinkiniai su oda ir trupučiu mėsos (nors aš savęs tai tikrai nepavadinčiau kaulų rinkiniu:)). Tai va, pavalgiau ir grįžau su Sema į kambarį, laukiu šefo, kol ateis iš paintball'o, tada eisim pas personel manager ir human resources arba, kaip pats sakė, dar bent porą kartų valgyt pietų, kad suvalgyčiau visą per pietus turimą suvalgyti porciją :D
Dabar kambary viską aprašiau, kas nutiko nuo birželio 1 vakaro, kad nepamirščiau tikslių įspūdžių :), po to kada nors, kai gausiu interneto prieigą kur nors, atspausdinsiu į internetinį dienoraštį, kad draugai ir ne tik, visi, kam bus įdomu ar naudinga, galėtų pasiskaityti :)
Birželio 2, viešbutis
Į viešbutį atvažiavau apie 23:00 (jau buvau pamiršusi, ką reiškia turkiškas vairavimas ir nei vienos avarijos, kai leki 120-140 km/h greičiu prieš šviesoforus ir vingiuotais keliukais ar iš 2 eismo juostų "pasidarai" 3-ią:D) Šefo dar gerai nepažįstu, bet tik galiu pasakyti, kad jis yra energijos mašina, kokių 5 energingų žmonių energija jame telpa - įdomu, ar jis kada miega? Nes kiek mačiau, tai tik darbas ir party. Jis pažįsta absoliučiai visus svečius, žino jų vardus, iš kur jie ir kada išskrenda, kaip svečiai visi žino jį- dėl to, kad jis 100 % atsidavęs jiems ir daro viską, kad visiems būtų čia gera.
Tai va, gyvenu su tokia smulkute mergaite turke, vardu Sema (maniau, kad ji mokinė, o pasirodo, kad ji už mane vyresnė), bet dar nelabai su ja kalbėjau, nes kai atvažiavau, ji jau ėjo miegot, o mane šefas nusivedė su kitu šefu ir dar viena animatore į restoraną pavalgyt.
Valgiau savo taip išsiilgtą GOZLEME su sūriu, kadangi jie gėrė į mano sveikatą, kad pagaliau atskridau ir kad sveika ir gyva, tai ir man teko išgerti taurę Efes'o :)
Vėliau dar nuėjom į vieną lauko klubą, kur dirbo jo draugas, vien tam, kad mane pristatytų - kaip juokinga, jis visiems mane pristatinėjo, kaip mokančią vokiečių, anglų, slovėnų, rusų, lietuvių ir turkų kalbas. Na aš rusiškai idealiai nemoku, bet žinoma, susikalbu be problemų. Dėl turkų tai man atrodo kad dar ir dabar jau pažįstami darbuotojai galvoja, kad moku turkų, nes nu pasisveikinu/atsisveikinu, susipažįstu ar dar ko paklausiu, jei žinau kaip, turkiškai, o jei jie manęs klausia, tai dažniausiai +- suprantu ir reik atsakyt tik taip/ne. Jiems labai gražiai atrodo, kad aš moku lietuviškai ir kad esu iš Lietuvos, o ne iš kokios Rusijos ar Ukrainos.
Skirtingai nei pernykščiam viešbuty, čia radau jau 4 žmones (per 2 dienas), kurie tiksliai žino, kas ir kur yra Lietuva, sostinę, prezidentę ir t.t.-nustebino :D
Beje, atvažiuodama čia spėliojau, kiek lietuvių šeimų čia sutiksiu šią vasarą, kadangi viešbutis labai brangus (5*+2*), maniau, kad tik kokias 3, bet didžiai mano nuostabai vakar, kai atskridau, čia ilsėjosi 4 lietuvių šeimos - su 2 mergaitėm jau susipažinau šiandien, kai vaikščiojau po viešbučio teritoriją lauke. Beje, pasirodo, čia dirba dar viena lietuvė, kaip iš šefo supratau, kad irgi neseniai atskridus, skrido iš Vilniaus - tai dar labiau nustebino žiniomis apie Lietuvą :D
Tai vat, po tokios nuotykingos dienos pagaliau apie 02:00 nuėjau miegoti..:)
Birželio 2, Antalija
I'm coming home, I'm coming home
Tell the world - I'm coming home...
O koks jausmas apėmė atskridus į Antaliją, miestą, iš kurio 2010.09.02, lygiai prieš 9 mėnesius, išskrisdama verkiau taip, kaip gal dar niekada gyvenime nebuvau verkusi?
Nerašysiu apie žiburėlius ar kažką, ką rašiau apie Stambulą. Visą laiką skrisdama virš Antalijos ieškojau jau pažįstamų vietų, iš žiburių tolumoje bandžiau nuspręsti, kurie iš jų yra mano kaimo - Belek'o (nors šią vasarą dirbu Beldibi, tačiau Belek'ą visą laiką vadinsiu savo kaimu, jis toks mielas ir savas, tikiuosi greit jame apsilankyti).
Antalijos oro uoste buvo ramu, žmonių - vos vienas kitas, darbuotojų irgi - tik mūsų, atskridusių buvo būrys.
Koks juokingas ramumas apėmė, kai eidama tomis pačiomis grindimis lygiai prieš 9 mėnesius verkiau kaip vaikas, o štai, aš dabar vėl čia...GRĮŽAU!!! :)))
...Egle, mano kambarioke, linkiu tau patirti tą patį jausmą Amerikoje (ir tikiu, kad patirsi:). Visur einant kilo praėjusios vasaros atskridimo ir išskridimo įspūdžių vaizdai. Tik išėjus iš oro uosto pasakiau sau: "Na štai, prasideda mano antra parduota vasara, mano antri antros vasaros nuotykiai Turkijoje. Mano Turkijoje!"
Pasitiko mane viešbučio vairuotojas ir išvažiavom. Visą kelią dairiausi ir atpažinėjau vietas, keliančias tiek daug prisiminimų! Daug ką žinojau, kas po ko bus, vėl pamačiau tuos kamuolius, iš kurių bėga vanduo, prekybos centrus, tas pačias gatves, draugų namus (deja, buvusius), vieno iš draugų darbo vietą (tik jau darbą buvo baigęs), tas ant kiekvieno kampo esančias Petrol ofis, o kai važiavau per Konyaalti, net maloniai širdį suspaudė - kiek daug gražių ir nepakartojamų prisiminimų, čia likę! Arba visas jau iki skausmo žinomas rodykles į mano kaimą - Belek'ą...vėl tos pačios palmės, tas pats pajūris - VISADA ŽINOJAU, KAD NORIU ČIA GRĮŽTI, BET GRĮŽUSI SUPRATAU, KAIP STIPRIAI TO NORĖJAU!
Birželio 2, Stambulas
Stambule buvau 17:10 ir turėjau 3 valandas iki skrydžio, tai vaikščiojau ir pažindinausi su oro uostu - o kaip faina buvo vėl visur girdėti turkų kalbą, matyti besišypsančius žmones ir visur vien turkiško maisto kavines su simitais, kunefe, gozleme, adana kebap ir t.t., aišku, neapsieita ir be Burger King, nebūtų Turkija.
Prisiregistravus dar kartą skrydžiui ir vaikščiodama po laukimo sales pro langus žvelgiau į lėktuvus ir dairiausi Barcelonos lėktuvo, kad galėčiau Evelinai nufotografuot, bet, deja, neradau, gal kur kitoj pusėj buvo arba gal išskrido...
Skrydis į Antaliją irgi truputį vėlavo, tik čia niekas to nepranešė, o tiesiog boarding'ą pradėjo 20:30, ki turėjom išskrist, bet čia jau nieko tokio. Beje, turiu pasakyti, jog KIEKVIENAS PRIVALO PAMATYTI STAMBULĄ NAKTĮ, IŠ PAUKŠČIO/LĖKTUVO SKRYDŽIO. Vaizdas ir įspūdis - nepakartojamas ir neapsakomas. Naktį Stambulas - tarsi upė - plaukianti, vingiuojanti upė. Daugybė kelių su į vieną ar kitą pusę judančiais šviečiančiais žiburėliais. Šis miestas tuo pačiu metu atrodo ir gyvas, ir ramus, kaip kapinės mirusiųjų dieną/naktį, kur įžengus atsiduri mirusiųjų mieste, alsuojančiam ramybe, su daugybe mažų vilties žiburėlių. Keistas jausmas apima kai pažiūrėjus į vieną lange degantį žiburėlį, o po to į visai šalia esančio namo žiburėlį suvoki, kad nors ir arti, tačiau greičiausia ten gyvenantys žmonės vienas kito nepažįsta šiame 17 mln. žmonių mieste kad nežino, jog aš kaip tik dabar apie juos galvoju...
Gyva upė ir ramios, tylios kapinės..paradoksalu...greičiausiai ir yra toks mano dar nepažintas ir tik iš paukščio skrydžio matytas Stambulas - išskirtinumu žavinčių paradoksu miestas...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
