Stambule buvau 17:10 ir turėjau 3 valandas iki skrydžio, tai vaikščiojau ir pažindinausi su oro uostu - o kaip faina buvo vėl visur girdėti turkų kalbą, matyti besišypsančius žmones ir visur vien turkiško maisto kavines su simitais, kunefe, gozleme, adana kebap ir t.t., aišku, neapsieita ir be Burger King, nebūtų Turkija.
Prisiregistravus dar kartą skrydžiui ir vaikščiodama po laukimo sales pro langus žvelgiau į lėktuvus ir dairiausi Barcelonos lėktuvo, kad galėčiau Evelinai nufotografuot, bet, deja, neradau, gal kur kitoj pusėj buvo arba gal išskrido...
Skrydis į Antaliją irgi truputį vėlavo, tik čia niekas to nepranešė, o tiesiog boarding'ą pradėjo 20:30, ki turėjom išskrist, bet čia jau nieko tokio. Beje, turiu pasakyti, jog KIEKVIENAS PRIVALO PAMATYTI STAMBULĄ NAKTĮ, IŠ PAUKŠČIO/LĖKTUVO SKRYDŽIO. Vaizdas ir įspūdis - nepakartojamas ir neapsakomas. Naktį Stambulas - tarsi upė - plaukianti, vingiuojanti upė. Daugybė kelių su į vieną ar kitą pusę judančiais šviečiančiais žiburėliais. Šis miestas tuo pačiu metu atrodo ir gyvas, ir ramus, kaip kapinės mirusiųjų dieną/naktį, kur įžengus atsiduri mirusiųjų mieste, alsuojančiam ramybe, su daugybe mažų vilties žiburėlių. Keistas jausmas apima kai pažiūrėjus į vieną lange degantį žiburėlį, o po to į visai šalia esančio namo žiburėlį suvoki, kad nors ir arti, tačiau greičiausia ten gyvenantys žmonės vienas kito nepažįsta šiame 17 mln. žmonių mieste kad nežino, jog aš kaip tik dabar apie juos galvoju...
Gyva upė ir ramios, tylios kapinės..paradoksalu...greičiausiai ir yra toks mano dar nepažintas ir tik iš paukščio skrydžio matytas Stambulas - išskirtinumu žavinčių paradoksu miestas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą