Tell the world - I'm coming home...
O koks jausmas apėmė atskridus į Antaliją, miestą, iš kurio 2010.09.02, lygiai prieš 9 mėnesius, išskrisdama verkiau taip, kaip gal dar niekada gyvenime nebuvau verkusi?
Nerašysiu apie žiburėlius ar kažką, ką rašiau apie Stambulą. Visą laiką skrisdama virš Antalijos ieškojau jau pažįstamų vietų, iš žiburių tolumoje bandžiau nuspręsti, kurie iš jų yra mano kaimo - Belek'o (nors šią vasarą dirbu Beldibi, tačiau Belek'ą visą laiką vadinsiu savo kaimu, jis toks mielas ir savas, tikiuosi greit jame apsilankyti).
Antalijos oro uoste buvo ramu, žmonių - vos vienas kitas, darbuotojų irgi - tik mūsų, atskridusių buvo būrys.
Koks juokingas ramumas apėmė, kai eidama tomis pačiomis grindimis lygiai prieš 9 mėnesius verkiau kaip vaikas, o štai, aš dabar vėl čia...GRĮŽAU!!! :)))
...Egle, mano kambarioke, linkiu tau patirti tą patį jausmą Amerikoje (ir tikiu, kad patirsi:). Visur einant kilo praėjusios vasaros atskridimo ir išskridimo įspūdžių vaizdai. Tik išėjus iš oro uosto pasakiau sau: "Na štai, prasideda mano antra parduota vasara, mano antri antros vasaros nuotykiai Turkijoje. Mano Turkijoje!"
Pasitiko mane viešbučio vairuotojas ir išvažiavom. Visą kelią dairiausi ir atpažinėjau vietas, keliančias tiek daug prisiminimų! Daug ką žinojau, kas po ko bus, vėl pamačiau tuos kamuolius, iš kurių bėga vanduo, prekybos centrus, tas pačias gatves, draugų namus (deja, buvusius), vieno iš draugų darbo vietą (tik jau darbą buvo baigęs), tas ant kiekvieno kampo esančias Petrol ofis, o kai važiavau per Konyaalti, net maloniai širdį suspaudė - kiek daug gražių ir nepakartojamų prisiminimų, čia likę! Arba visas jau iki skausmo žinomas rodykles į mano kaimą - Belek'ą...vėl tos pačios palmės, tas pats pajūris - VISADA ŽINOJAU, KAD NORIU ČIA GRĮŽTI, BET GRĮŽUSI SUPRATAU, KAIP STIPRIAI TO NORĖJAU!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą